Viduramžių Lietuvoje daugiausia buvo rašoma pagrindinėmis tarptautinėmis (lotynų, vokiečių, graikų) ir kai kuriomis regione vartotomis anksčiau už lietuvius apkrikštijusių kaimynų (lenkų, rusų) kalbomis. Su viduramžiais reikia sieti rašymo lietuviškai pradžią ir lietuviško rašto atsiradimą. Kadangi lietuviai pagonys savo rašto neturėjo, todėl į jų pareigūnus didysis kunigaikštis kreipėsi ta kalba, kuri buvo vartojama krikščioniškoje valstybės dalyje. Daugiausia buvo rašoma lotyniškai ir rusiškai. Rusų raštas buvo perimamas nevienodai. Kada raštininkas rašė tekstą pagal akto, paimto iš kurios nors teritorijos dalies, pavyzdį, pats gramatiškai tos kalbos nemokėdamas,, nukrypimai nuo normų buvo neišvengiami, tuo tarpu, kada buvo perimamas ne dokumento pavyzdys, o tik jo formuliaras, raštininkas kūrė tekstą su naujais žodžiais ir sąvokomis. Abiem atvejais į rašytus aktus pateko daug lietuviškų žodžių, kurios surinko ir su dokumentų ištraukomis paskelbė K. Jablonskis. Tų aktų kalbą jis visai teisėtai pavadino Lietuvos raštinių kalba. Iš aktų ir kitokių dokumentų susidarė bendravalstybinė literatūrinė kalba, kuria sukurti svarbiausieji valstybės kultūros paminklai: Lietuvos metraščiai, Lietuvos Metrika ir Lietuvos Statutas.juose yra lietuvių asmenvardžių, Lietuvos vietovardžių, bet nėra ūkinių-buitinių ar teisinių žodžių. Į visus tris Lietuvos statutus pateko vienintelis lietuviškas žodis – dailidė.
Lietuvos Metrika. Svarbus, ilgalaikės reikšmės turintis dokumentas, parašytas pergamente, būdavo vienintelis originalas, rūpestingai saugomas gavėjo. Kadangi šiuos pergamentus buvo nesunku falsifikuoti, iškilo būtinumas duodamus raštus registruoti arba pasilikti nuorašus dokumentui patikrinti. Tai ir sudarė Lietuvos Metrikos pradžią. Į knygas buvo įrašomi ne tik duodami, bet ir gaunami įvairiausio turinio raštai. Metrika turėjo labai didelę juridinę reikšmę. Lietuvos Metrika ne tik istorinių žinių, bet raštų stiliaus, samprotavimų logikos ir visuomeninės minties šaltinis.
Lietuvos metraščiai. Metraščiuose vyrauja pasaulietiška dvasia. Dominuoja įvykių aprašymai. Valstybės sitoriją pradėjo rašyti metraštininkai. Pirmųjų metraščių tikslas – aukštinti valdančiąją dinastiją, aprašyti monarchų žygius, jų asmeninius privalumus, skatinti gerus papročius. Metraščiai – ne reiklų raštai, o grožinės literatūros veikalai, skirti skaityti valdančiosios klasės žmonėms. Metraščiuose, plitusiuose nuorašais ir dalimis, patekusiuose į sąvadus, daug prieštaringų ir nepatikimų dalykų, tačiau visai nesunku susekti jų autorių visuomeninį politinę tendenciją. Literatūriniu atžvilgiu metraščiai nevienodi, rašyti įvairių asmenų įvairiais laikotarpiais, tačiau jiems būdinga dialogai, vaizdai ir kitos literatūrinės savybės. Metraščiams turėjo poveikio ir tautosaka. Seniausias Lietuvai priskiriamas metraštis, sukurtas po Mindaugo nužudimo, kunigaikščiams kovojant už sostą. Bychovco kronika – išlikęs iki dabar (parašyta Lietuvos kanceliarijų kalba).
Lietuvos Statutas. Siekiant valstybės stiprinimo, reikėjo sudaryti visiems privalomą teisių kodeksą. Tokiu kodeksu ir buvo paskelbtas 1529 m. Lietuvos Statutas. Statuto pradžioje skelbiamas valstybės teritorijos neliečiamumas ir tvirtinamos lygios piliečių teisės be religinio ir tautinio jų skirtumo. Valstybės piliečiu laikomas kiekvienas žemės savininkas, už žemę atliekantis karinę tarnybą. Nustatytos piliečių pareigos ir teisės, jų santykiai su vyriausybės kompetencija. Antras Statusas – 1566, trečias – 1588. Šie trys teisynai sudarė teisinį pagrindą senosios Lietuvos valstybės santvarkai. Lietuvos Statutai buvo didžiausias Lietuvos savarankiškumo požymis.