Vidurinėje Azijoje, Mesopotamijoje (dabartinis Irakas), prieš 2200 m. iki 500 m. pr. Kr. klestėjo viena seniausių aukštos kultūros civilizacijų. Čia buvo statomi gerai įtvirtinti miestai, didelės šventovės ir gyvenamieji namai.
Kitaip nei Egipte, šioje šalyje trūko akmens ir statybai tinkamos medienos. Todėl vietos architektai buvo priversti išrasti kitus statybos būdus, naudojo kitas statybines medžiagas, iš kurių pagrindinė – molis. Pavyzdžiui, palyginę šios šalies bokštinės šventovės tipą zikuratą su egiptietiška piramide, pastebėsime, kad zikuratas, kaip ir kai kurios ankstyvosios egiptiečių piramidės, yra laiptuotos formos, tačiau jo vidus aklinai klotas džiovintosiomis plytomis, o išorė padengta degtosiomis. Vidinių patalpų nebuvo, šventovių planai buvo kvadrato arba artimos kvadratui stačiakampės formos.
Pirmosios saulėje džiovintos plytos pagamintos apie 4000 m. pr. Kr. Maždaug tuo pat metu Mesopotamijos mieste Urė buvo sumūryta ir pirmoji žinoma plytų arka.
Statyti iš plytų buvo patogu, nes jos gamintos vienodų matmenų. Valdovo rūmų sienos, didžiulių gynybinių miesto sienų vartai puošti glazūruotosiomis plytelėmis. Daugumoje pastatų buvo plokščios sijinės perdangos iš palmių kamienų. Taip pat buvo mūrijamos skliautinės perdangos iš plytų. Apie VII a. pr. Kr. skliautais pradėtos dengti ir gyvenamųjų namų erdvės. Mesopotamija statybos mastais nenusileido senovės Egiptui.
Pats didžiausias šalies miestas buvo Babilonas. Jį juosė kelios masyvios gynybinės sienos. Gatvių tinklas buvo stačiakampis, bendras miesto planas – kvadrato formos. Dievo Marduko šventykla, garsusis Babilono bokštas, buvo pastatytas ant aukštos terasos, statinio pagrindas kvadrato formos, vienos kraštinės ilgis siekė 250 m. Tai laiptuotas septynių aukštų zikuratas. Viršutinės šio ir kitų zikuratų aikštelės, bokštai, gynybinės miestų sienos, plokšti namų stogai buvo skirti kariniams tikslams – tai būdingas visos Artimųjų Rytų architektūros bruožas. Sienos, viršuje paprastai dantytos ir skirtos šaulių priedangai, tapo tipišku ne tik babiloniečių, bet ir asirų, kitų tautų, su kuriomis jie nuolat kariaudavo, dekoratyviniu architektūros elementu.
Sargono II rūmai (VIII a. pr. Kr. ) – būdingos Artimiesiems Rytams architektūros pavyzdys: pastatyti ant stačiakampės plūktos žemės platformos, masyviomis gynybinėmis sienomis ir bokštais su dantyta viršutine dalimi, rūmų viduryje – didelis uždaras kiemas, kurį supo gyvenamosios, reprezentacinės ir ūkinės patalpos. Paprastai rūmuose būdavo keli įvairaus dydžio kiemai, kuriuos juosė pastatai su galerijomis.
Mesopotamija nuo seno garsėjo kanalais, akvedukais, tiltais, tvirtovėmis ir kitais statiniais, iš kurių dėl netvarių medžiagų likę tik griuvėsiai.