Lietuvius jungė ir telkė kalba, tikėjimas, papročiai ir valstybė. Lietuviai 12-14 a. išlaikė savo tikėjimą, neriėmė krikščionybės. Tokia jų laikysena lėmė lietuvių visuomenės uždarumą, stiprino sieną, skyrusią nuo krikščioniškosios civilizacijos. Pagonybė padėjo ilgai išlaikyti ir išsaugoti etnokultūrinį savitumą, tačiau 14 a. antroje pusėje ji jau neleido modernizuoti visuomenės ir valstybės, perimti kitų kraštų patyrimą. Todėl, Lietuvos krikštas buvo svarbiausias LDK kultūrinis lūžis viduramžių Lietuvoje.
Lietuvos krikštas buvo painus ir sudėtingas. Lietuvos karalius Mindaugas, apsikrikštyjęs 1251 metais, nurodė kelią į Vakarų kultūrą ir į lotyniškąją krikščionybę. Tačiau pačios Lietuvos krikštas pradėtas tik 1387 metais. Krikštas buvo efektyviausias būdas sumažinti Ordino grėsmę.Tai buvo pagrindinė priežastis,dėl kurios Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Buvo galimybė priimti krikštą iš 3 valstybių–ordino, Maskvos, Lenkijos. Priimti krikštą iš Ordino buvo pavojingiausias kelias, stumiantis Lietuvą į priklausomybę nuo Vokiečių ordino. Lietuva turėjo galimybę suartėti su Maskva ir priimti stačiatikybę (buvo galvojama apie vedybas su Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio dukterimi Sofija), tačiau šio plano atsisakyta, nes stačiatikybės priėmimas būtų sustiprinęs Maskvos įtaką Lietuvai ir nebūtų panaikinęs preteksto Vokiečių ordino agresijai. Taip jau susiklostė aplinkybės,kad krikščionybė buvo priimta iš Lenkijos katalikybės forma.
Tiek Lietuvai, tiek Lenkijai 14a.pab.grėsė vienas bendras priešas–kryžiuočiai. Atskirai apsiginti buvo sunku,todėl buvo nutarta susijungti į vieną valstybę. Jogaila turėjo vesti lenkų karalaitę Jadvygą,tapti Lenkijos karaliumi,o Lietuva įsipareigojo apsikrikštyti. Krikštytis buvo pradėta 1387m., išskyrus žemaičius, kurie tuo metu buvo atiduoti ordinui (žemaičiai krikštą priėmė 1413 m.). Krikščionybės priėmimas buvo svarbus lūžis Lietuvos gyvenime, nes tai buvo pirmas žingsnis įvedantis Lietuvos visuomenę į krikščioniškąją vakarų Europos visuomenę. Priėmus krikščionybę, Lietuvoje labai pagerėjo kultūrinis problemų sprendimas. Iki krikšto visuomenė ilgai nesuvokė rašto reikalingumo,nes pagoniškame krašte 13-14a. neįsitvirtino tipiški to meto Europos švietimo ir raštijos centrai–vienuolynai. Po krikšto raštas tapo ypač svarbus Lietuvoje, nes bendraujant su vakarų šalimis buvo įprasta ne žodinės,bet rašytinės sutartys. Pirmieji rašytinės teisės dokumentai – privilegijos. Krikštas padarė didelę įtaką švietimo raidai. 1397 m.paminėta pirmoji žinoma mokykla,veikusi prie Vilniaus katedros.1409m.isteigta mokykla Naujuosiuose Trakuose. Bet daugiausia vaikų ir jaunuolių buvo mokomi namuose. Po krikšto pradėjo atsirasti studentų. Prahos universitete,vėliau daugiausia mokėsi Krokuvoje.pradėjo plisti gotikos stilius.
Po krikšto pasibaigė Lietuvos kolonizacija su krikščioniškuoju pasauliu. Į Lietuvą ėmė skverbtis Vakarų pirkliai,o kartu su jais prekės,manieros papročiai. Išaugo miestai ypač Vilnius,Kaunas. Prasidėjo Lietuvos Europizavimas visose gyvenimo srityse. Krikščionybė sudarė sąlygas tautoms bendrauti. Pagaliau Europos šalys pripažino Lietuvą.