Bizantija – Rytų Romos imperijos dalis, susikūrusi IV a., suskilus imperijai į Rytų ir Vakarų. Ši Bizantijos dalis su sostine Konstantinopoliu tapo didžiausia krikščionybės atrama ir išsilaikė iki XV a. vidurio. Palanki geografinė padėtis padėjo Bizantijai išvengti katastrofiško architektūros paminklų naikinimo, kurį patyrė Europos valstybės ir Vakarų Romos imperija Didžiojo tautų persikėlimo metu. Todėl čia ilgai išsilaikė antikinio meno tradicijos.
Romoje IV a. po Kr. pripažinus krikščionybę valstybine religija, pradėta ieškoti šio tikėjimo poreikiams tinkamos pastatų formos. Toks pastatas buvo surastas: krikščioniškoji architektūra išsirutuliojo iš senovės Rytų bazilikos, kurioje, kaip minėta, vykdavo prekybos mugės. Tačiau pavadinimas mums žinomas iš graikų kalbos (basilike – karališkieji rūmai). Antikoje buvo išplėstos šio pastato funkcijos, pasikeitė ir architektūrinės formos. Senovės Graikijoje tai buvo portikas (statinys arba statinio dalis, suformuota kolonomis arba arkomis), kuriame buvo posėdžiaujama, o Romoje ji tapo teismo, prekybos sale, taip pat naudota ir kitiems visuomeniniams poreikiams. Pirmųjų bazilikų medinės perdangos buvo atviros, jas vėliau pakeitė mūriniai skliautai. Tipiška ankstyvoji bazilika – ištęstas stačiakampio plano pastatas, padalytas išilginėmis kolonų arba stulpų eilėmis į keletą nelyginio skaičiaus dalių (navų), turinčių savarankiškas perdangas. Paprastai būna 3 arba 5 navos. Vidurinė nava iškilusi aukščiau šoninių – perjos langus apšviečiama centrinė nava.
Prieš įėjimą į baziliką buvo statomas priestatas – narteksas, o priešingame vidurinės (aukščiausios ir plačiausios) navos pusėje – pusapvalis išsikišimas – apsidė, dengta kupolu.
Taigi graikai baziliką papildė portikais ir kolonada, o romėnai iškėlė vidurinę navą aukščiau šoninių. Architektūrinę bazilikos formą IV a. perėmė krikščionybė Bizantijoje, Sirijoje. Šio tipo bažnyčios paplito ir įsitvirtino romaninėje, gotikinėje, renesansinėje ir barokinėje Vakarų Europos architektūroje. Vėliau bazilikos tipo pastatai buvo pritaikyti visuomeniniams ir pramoniniams objektams.
Prie bazilikos tipo pastato sugrįšime dar ne kartą: jos formų kitimas gana aiškiai apibrėžia technologinį įvairių epochų statybos lygį, architektūrinių formų ypatumus.
Bazilika turi ir kitą reikšmę – tai aukščiausiasis katalikų šventyklų (bažnyčių) rangas, teikiamas popiežiaus. Kai sakoma, kad mišios bus laikomos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, reikia suprasti, kad kalbama apie katedros rangą, o ne apie architektūros ypatumus. Bazilikos yra skirstomos į didesnes (patriarchines) ir mažesnes. Didesnės yra Italijoje: keturios Romoje ir dvi Asyžiuje, mažesnių yra Romoje ir kituose katalikiškuose kraštuose.
Mažesniųjų bazilikų titulai yra suteikti dviem Lietuvos katedroms: Kauno – 1921, Vilniaus- 1922 metais.
Krikščioniškosios architektūros susiformavimas ir ankstyvasis suklestėjimas siejamas su Bizantija.
Naujovė Bizantijos architektūroje – spindulinis Konstantinopolio (dabar Stambulas, Turkija) planavimas. Reikšmingi architektūros bruožai: išplėtota miesto sutvirtinimo sistema su gynybinėmis sienomis, bokštais, grioviais, neužstatytomis erdvėmis prieš tvirtovę, kurios miestui plečiantis tapdavo sodais ir aikštėmis.
IV-VI a. Konstantinopolio architektūros ryšį su antikine tradicija liudija forumas su Konstantino kolona, hipodromas, imperatoriaus rūmų kompleksas su erdviomis patalpomis ir mozaika išpuoštomis grindimis.
Susiformavo šventovių tipai, kurie labai skyrėsi nuo antikinių pirmtakų. Tai naujų architektūrinių formų įgavusi bazilika ir visiškai naujas kryžminis kupolinis pastatas, skirtas krikštijimo apeigoms.
Bazilikos iškilo įvairiose Bizantijos imperijos vietose, per-imdamos vietinės architektūros bruožus ir formų įvairovę.
Antikinė bazilika buvo statoma lotyniškojo kryžiaus plano (viena kraštinė ilgesnė už kitas). Šio pastato konstrukcija, kažkada tikusi pagoniškoms apeigoms, tarsi buvo specialiai sukurta krikščionybės poreikiams tenkinti. Pirmiausia tokio tipo statinyje tilpo daug žmonių, o tai labai svarbu, nes krikščioniškoji bažnyčia atvėrė duris visiems, nepaisydama luominių ar kitų skirtumų, o perkirtus išilgines navas skersinėmis navomis (transeptais), plane atsirado krikščionių simbolis – kryžius.
Bizantijoje susiformavo centrinė kupolinė bažnyčia- graikiškojo kryžiaus plano, su centre iškeltu kupolu. Visos graikiškojo kryžiaus kraštinės yra lygios.
Konstrukcija, medžiagos. Konstantinopolyje, kuris tapo naujuoju pasaulio centru, susiliejo romėnų, graikų ir azijiečių architektūros bei dailės elementai. Iš iraniečių perimtas naujas statybos būdas, kurio galutinis rezultatas – kupolas, iškeltas be pastolių vainiko. Pagrindinės statybinės medžiagos – akmuo ir plytos.
Konstrukciniai bazilikų elementai buvo sienos, arkos, perdangos, atraminiai stulpai, kolonos.
Sienos mūrytos iš grubiai tašytų akmenų ir kalkių bei smėlio skiediniu, į kurį dar dėdavo ir susmulkintų čerpių, o akmenų klojinių eilės buvo išlyginamos didelėmis plytomis.
Arkadų galai rėmėsi į kapitelių abakūs. Pastato skėtimo jėgai atlaikyti arkadų linija užbaigiama atraminiu stulpu, kuris pagal antikinį statymo būdą statomas patalpos viduje.
Kolona Bizantijos architektūroje yra arkos atrama. Neatsisakyta antikinio orderio, perdirbtas tik kapitelis. Jis tapo kur kas galingesnis už antikinį, kad galėtų atlaikyti sunkias arkų konstrukcijas. Kapitelis dažniausiai – pusrutulio formos, nurėžtas iš keturių pusių vertikaliomis plokštumomis, o viršutinis pagrindas yra griežtos kvadratinės formos. Ant šio pagrindo tvirtai stovi abakas įstrižai nusklembtais šonais, priimantis arkų svorį. Siekiant konstrukcijos slėgimą paskirstyti didesnėje plokštumoje, kolona remiama į kubo formos pjedestalą.
Apsidė yra vienintelė bazilikos perdangos dalis, kuri yra pusės kupolo formos. Šoninių navų perdangos – vienšlaičiai, o vidurinės (pagrindinės) navos – dvišlaitis stogas. Nuo VI a. pradėtos statyti didžiulės kupolinės graikiškojo kryžiaus plano šventovės ir stačiakampės lotyniškojo kryžiaus plano kupolinės bazilikos. Kupolo forma ir apkrova buvo išradingai suderinamos su po kupolu esančia dalimi. Pereiti nuo apatinės plane kvadratinės
pastato dalies į aukštesnę apskritą arba daugiakampio plano dalį (į būgną arba kupolą) buvo naudojami trompai ir burės. Trompai – tai trikampės skliautinės nišos pavidalo konstrukcijos, kurių forma yra kūgio dalis, užimanti jo pusę arba ketvirtį. Kartais trompai yra atraminės kampinių kupolų, erkerių konstrukcijos. Ši konstrukcija paplito Bizantijoje, viduramžių architektūroje Azijoje, Užkaukazėje ir Europoje.
Burės – kupolinės konstrukcijos elementai, pritaikyti kaip ir trompai pereiti iš kvadratinės po kupolu esančios erdvės į kupolo apskritimą. Jos yra sferinio trikampio formos, kurio viršūnė nukreipta žemyn, o pagrindas – į viršų, ir užpildo erdvę tarp arkų, jungiančių gretimus kvadrato stulpus po kupolu. Kuo ypatinga tokia konstrukcija? Burių sferinių trikampių pagrindai susijungia, sudarydami ratą, ir paskirsto kupolo apkrovą arkų perimetrui. Tai vienas Bizantijos architektūros ypatumų, daugiausia paplitęs kryžminių kupolinių šventovių statyboje. Burės vėliau buvo naudojamos kupoliniams Renesanso statiniams, XVII-XIX a. statybose, jos tapo būdingu rusiškosios cerkvės elementu.
Pripažintas kupolinių bazilikų šedevras – Šv. Sofijos šventovė, pastatyta 532-537 m. Konstantinopolyje. Jos milžinišką kupolą burėmis laiko 4 stulpai. Pagal išilginę pastato ašį kupolo svorį perima sudėtinga kolonų ir puskupolių sistema.
Masyvūs atraminiai stulpai paslėpti nuo žiūrovo, o 40 langų ties kupolo pagrindu sukuria įspūdingą viziją – kupolas atrodo lengvai tvyrantis virš šventovės.
Puošyba. Išorinis bizantinių bažnyčių paprastumas kontrastuoja su puošnia bei prabangia puošyba, kuri taip pat yra neatskiriama Dievo garbinimo, bažnytinių apeigų dalis. Bažnyčia suvokiama kaip Dievo namai ir žmonių maldos vieta. Interjero puošybai naudota daug aukso, įvairių spalvų marmuro, sienos ir lubos puoštos mozaikomis, reljefais, čia pritapo ir antikinių orderių elementai.
Bizantiški fasadai puošti išilginėmis plytų kombinacijomis. Nuo XI a. dažnai naudotas fasadų puošimo būdas – balto akmens sienų pagyvinimas raudonų plytų frizais. Naudota ir čerpių inkrustacija storame rožinio atspalvio skiedinyje. Langai paprastai susideda iš suporintų arkų, kurios perskirtos kolonėle su abaku. Langų ertmės dažniausiai atviros, kartais kaip Šv. Sofijos šventovėje uždengtos marmurinėmis plokštėmis.
Gal aktualu? > Teisės tinklapis