kosmetinės priemonės ir kvepalai kūnui paryškinti, pagražinti bei apsaugoti naudojami daugiau nei 7000 metų. Senovės kultūrose jie vienodai vartoti tiek vyrų, tiek moterų, dažnai dėti tarp įkapių.
Egipte kosmetinių medžiagų randama Badarijaus laikotarpio (V tūkstantmetis pr. Kr.) vyrų ir moterų kapuose. Žalio malachito (vario rūdos), juodo galenito (švino rūdos) ir rausvos ochros (geležies oksido) rasta žaliavinio būvio ir miltelių pavidalo; mineralai trinti ant skalūno lentelių, kurių irgi rasta kapavietėse. Milteliai buvo laikomi kiaukutuose, tuščiavidurėse nendrėse arba specialiai padarytuose indeliuose, kurie paprastai būdavo dedami į krepšelius ar dėžutes; turtingi vyrai ir moterys turėjo kosmetikos skryneles su daug skyrelių ir ištraukiamais stalčiais.
Kol buvo sumanytos tepimo mentelės (maždaug 2000 pr. Kr.), į miltelius sutrinti mineralai, kai reikia, buvo sumaišomi su vandeniu, taukais ar aliejumi ir tepami pirštais. Iš pradžių naudoti žali vokų dažai vaddžu, kurių pagrindą sudarė malachitas; tiršta jų juosta buvo apibrėžiamos akys pratęsiant juostą per viršutinę skruostų dalį. Vėliau malachitą pakeitė juodi dažai galenito pagrindu, vadinami mesdemet, ir rausva ochra (menšet) skruostams ir lūpoms spalvinti.
Kosmetika sudarė svarbią religinių apeigų dalį: žali akių dažai minimi Piramidžių tekstuose ir siejami su amuletine dievo Horo akimi. Šventyklų statuloms buvo dažomos akys, kad galėtų matyti. Kosmetika taikyta ir mirusiesiems; buvo paryškinamos akys ir lūpos, parausvinami skruostai, kad atrodytų kaip gyvi. Tą pačią kosmetiką vyrai ir moterys naudojo kasdieniame gyvenime anaiptol ne vien kaip pasigražinimo priemones: vokų dažai mažino saulės spindulių poveikį, o jų antiseptinės savybės švelnino karščio, musių ir vėjo pustomo smėlio keliamą peršėjimą. Ant kai kurių dažų indelių buvo nurodoma konkreti data jiems vartoti, kitaip negu „kasdienių dažų”; kitų buvo nurodomas savininkas ar karalius, kuriam valdant jie buvo dalijami kaip dovanos.
Makiažo dailininkės, vadinamos „burnos dažytojomis”, dirbdavo šalia manikiūrininkių ir kirpėjų. Rankoms, kojoms, nagams ir plaukams spalvinti buvo naudojama chna pasta. Be to, senoviniuose medicinos traktatuose vardijama daug įvairių kosmetinių preparatų, nuo valomųjų kremų ir kosmetinių (veido) kaukių iki atjauninamųjų alyvų, kaip, pavyzdžiui, šioji, datuojama apie 1500 pr. Kr., pavadinta „Kaip senį paversti jaunuoliu… sėkmingai išmėginta milijoną kartų”.
Kosmetika buvo populiari ir III tūkstantmečio pr. Kr. Mesopotamijoje. Vyrų ir moterų kapuose rasta žalio malachito, juodų dažų vokams ir kitų spalvotų pigmentų, o karaliaus Šulgio giesmėje sakoma, kad deivė Inana dažo akis juodais dažais. Tuo pat laikotarpiu Indo slėnio kultūros naudojo švino baltalą kaip odos kosmetinę priemonę, vėliau tą įprotį pasisavino Atėnų moterys, norėdamos pabrėžti savo padėtį ir retą buvimą saulėkaitoje. Traktato „Apie kosmetiką” autorius, romėnų poetas Ovidijus propagavo švino baltalą, o Nerono žmona Popėja labiau mėgo raudonas lūpas, skruostus ir nagus ir juodus akių vokus. Didžiausi Romos kosmetinių menų šalininkai buvo imperatoriaus Elagabalo šeima, jis pats naudojo mėlynus ir auksaspalvius dažus akims, mėlynus – lūpoms ir chna – kojoms.
Ankstyvieji europiečiai irgi dažėsi veidus bei kūnus: britų tautelę Cruithni romėnai pavadino piktais („dažytais žmonėmis”), mat jie dažė savo kūnus mėlžolės dažais. Propercijus (apie 20 pr. Kr.) kritikavo „išsidažiusį britą” ir nepakentė „belgiškų raudonų dažų ant romėnų skruostų”, tačiau Silčesteryje rastas stiklo indas liudija, kad britai I a. po Kr. importuodavo itališką veido pudrą.
Įmantriai dažyti veidą buvo įprastas dalykas daugelyje senovės pasaulio kraštų. Pavyzdžiui, vienos moters mumijos iš Takia Makano srities (maždaug 1000 pr. Kr.) veide aplink nosį buvo ištapytos spirales, o actekės dažydavosi veidus gelsva ochra arba raudonu košeniliu. Raudonų dažų pėdsakų rasta prieš inkus gyvenusių čiribajų moters mumijos iš Peru ir Kolumbijos muiskų kultūros mumijos (XIII a. po Kr. pradžia) veiduose.