Kultūra

Viduramžių Lietuvoje daugiausia buvo rašoma pagrindinėmis tarptautinėmis (lotynų, vokiečių, graikų) ir kai kuriomis regione vartotomis anksčiau už lietuvius apkrikštijusių kaimynų (lenkų, rusų) kalbomis. Su viduramžiais reikia sieti rašymo lietuviškai pradžią ir lietuviško rašto atsiradimą. Kadangi lietuviai pagonys savo rašto neturėjo, todėl į jų pareigūnus didysis kunigaikštis kreipėsi ta kalba, kuri buvo vartojama krikščioniškoje valstybės dalyje. Daugiausia buvo rašoma lotyniškai ir rusiškai. Rusų raštas buvo perimamas nevienodai. Kada raštininkas rašė tekstą pagal akto, paimto iš kurios nors teritorijos dalies, pavyzdį, pats gramatiškai tos kalbos nemokėdamas,, nukrypimai nuo normų buvo neišvengiami, tuo tarpu, kada buvo perimamas ne dokumento pavyzdys, o tik jo formuliaras, raštininkas kūrė tekstą su naujais žodžiais ir sąvokomis. Abiem atvejais į rašytus aktus pateko daug lietuviškų žodžių, kurios surinko ir su dokumentų ištraukomis paskelbė K. Jablonskis. Tų aktų kalbą jis visai teisėtai pavadino Lietuvos raštinių kalba. Iš aktų ir kitokių dokumentų susidarė bendravalstybinė literatūrinė kalba,  kuria sukurti svarbiausieji valstybės kultūros paminklai: Lietuvos metraščiai, Lietuvos Metrika ir Lietuvos Statutas.juose yra lietuvių asmenvardžių, Lietuvos vietovardžių, bet nėra ūkinių-buitinių ar teisinių žodžių. Į visus tris Lietuvos statutus pateko vienintelis lietuviškas žodis – dailidė.

Lietuvos Metrika. Svarbus, ilgalaikės reikšmės turintis dokumentas, parašytas pergamente, būdavo vienintelis originalas, rūpestingai saugomas gavėjo. Kadangi šiuos pergamentus buvo nesunku falsifikuoti, iškilo būtinumas duodamus raštus registruoti arba pasilikti nuorašus dokumentui patikrinti. Tai ir sudarė Lietuvos Metrikos pradžią. Į knygas buvo įrašomi ne tik duodami, bet ir gaunami įvairiausio turinio raštai. Metrika turėjo labai didelę juridinę reikšmę. Lietuvos Metrika ne tik istorinių žinių, bet raštų stiliaus, samprotavimų logikos ir visuomeninės minties šaltinis.

Lietuvos metraščiai. Metraščiuose vyrauja pasaulietiška dvasia. Dominuoja įvykių aprašymai. Valstybės sitoriją pradėjo rašyti metraštininkai. Pirmųjų metraščių tikslas – aukštinti valdančiąją dinastiją, aprašyti monarchų žygius, jų asmeninius privalumus, skatinti gerus papročius. Metraščiai – ne reiklų raštai, o grožinės literatūros veikalai, skirti skaityti valdančiosios klasės žmonėms. Metraščiuose, plitusiuose nuorašais ir dalimis, patekusiuose į sąvadus, daug prieštaringų ir nepatikimų dalykų, tačiau visai nesunku susekti jų autorių visuomeninį politinę tendenciją. Literatūriniu atžvilgiu metraščiai nevienodi, rašyti įvairių asmenų įvairiais laikotarpiais, tačiau jiems būdinga dialogai, vaizdai ir kitos literatūrinės savybės. Metraščiams turėjo poveikio ir tautosaka. Seniausias Lietuvai priskiriamas metraštis, sukurtas po Mindaugo nužudimo, kunigaikščiams kovojant už sostą. Bychovco kronika – išlikęs iki dabar (parašyta Lietuvos kanceliarijų kalba).

Lietuvos Statutas. Siekiant valstybės stiprinimo, reikėjo sudaryti visiems privalomą teisių kodeksą. Tokiu kodeksu ir buvo paskelbtas 1529 m. Lietuvos Statutas. Statuto pradžioje skelbiamas valstybės teritorijos neliečiamumas ir tvirtinamos lygios piliečių teisės be religinio ir tautinio jų skirtumo. Valstybės piliečiu laikomas kiekvienas žemės savininkas, už žemę atliekantis karinę tarnybą. Nustatytos piliečių pareigos ir teisės, jų santykiai su vyriausybės kompetencija. Antras Statusas – 1566, trečias – 1588. Šie trys teisynai sudarė teisinį pagrindą senosios Lietuvos valstybės santvarkai. Lietuvos Statutai buvo didžiausias Lietuvos savarankiškumo požymis.

Lietuvius jungė ir telkė kalba, tikėjimas, papročiai ir valstybė. Lietuviai 12-14 a. išlaikė savo tikėjimą, neriėmė krikščionybės. Tokia jų laikysena lėmė lietuvių visuomenės uždarumą, stiprino sieną, skyrusią nuo krikščioniškosios civilizacijos. Pagonybė padėjo ilgai išlaikyti ir išsaugoti etnokultūrinį savitumą, tačiau  14 a. antroje pusėje ji jau neleido modernizuoti visuomenės ir valstybės, perimti kitų kraštų patyrimą. Todėl, Lietuvos krikštas buvo svarbiausias LDK kultūrinis lūžis viduramžių Lietuvoje.

Lietuvos krikštas buvo painus ir sudėtingas. Lietuvos karalius Mindaugas, apsikrikštyjęs 1251 metais, nurodė kelią į Vakarų kultūrą ir į lotyniškąją krikščionybę. Tačiau pačios Lietuvos krikštas pradėtas tik 1387 metais. Krikštas buvo efektyviausias būdas sumažinti Ordino grėsmę.Tai buvo pagrindinė priežastis,dėl kurios Jogaila nusprendė pasikrikštyti. Buvo galimybė priimti krikštą iš 3 valstybių–ordino, Maskvos, Lenkijos. Priimti krikštą iš Ordino buvo pavojingiausias kelias, stumiantis Lietuvą į priklausomybę nuo Vokiečių ordino. Lietuva turėjo galimybę suartėti su Maskva ir priimti stačiatikybę (buvo galvojama apie vedybas su Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio dukterimi Sofija), tačiau šio plano atsisakyta, nes stačiatikybės priėmimas būtų sustiprinęs Maskvos įtaką Lietuvai ir nebūtų panaikinęs preteksto Vokiečių ordino agresijai. Taip jau susiklostė aplinkybės,kad krikščionybė buvo priimta iš Lenkijos katalikybės forma.

Tiek Lietuvai, tiek Lenkijai 14a.pab.grėsė vienas bendras priešas–kryžiuočiai. Atskirai apsiginti buvo sunku,todėl buvo nutarta susijungti į vieną valstybę. Jogaila turėjo vesti lenkų karalaitę Jadvygą,tapti Lenkijos karaliumi,o Lietuva įsipareigojo apsikrikštyti. Krikštytis buvo pradėta 1387m., išskyrus žemaičius, kurie tuo metu buvo atiduoti ordinui (žemaičiai krikštą priėmė 1413 m.). Krikščionybės priėmimas buvo svarbus lūžis Lietuvos gyvenime, nes tai buvo pirmas žingsnis įvedantis Lietuvos visuomenę į krikščioniškąją vakarų Europos visuomenę. Priėmus krikščionybę, Lietuvoje labai pagerėjo kultūrinis problemų sprendimas. Iki krikšto visuomenė ilgai nesuvokė rašto reikalingumo,nes pagoniškame krašte 13-14a. neįsitvirtino tipiški to meto Europos švietimo ir raštijos centrai–vienuolynai. Po krikšto raštas tapo ypač svarbus Lietuvoje, nes bendraujant su vakarų šalimis buvo įprasta ne žodinės,bet rašytinės sutartys. Pirmieji rašytinės teisės dokumentai – privilegijos. Krikštas padarė didelę įtaką švietimo raidai. 1397 m.paminėta pirmoji žinoma mokykla,veikusi prie Vilniaus katedros.1409m.isteigta mokykla Naujuosiuose Trakuose. Bet daugiausia vaikų ir jaunuolių buvo mokomi namuose. Po krikšto pradėjo atsirasti studentų. Prahos universitete,vėliau daugiausia mokėsi Krokuvoje.pradėjo plisti gotikos stilius.

Po krikšto pasibaigė Lietuvos kolonizacija su krikščioniškuoju pasauliu. Į Lietuvą ėmė skverbtis Vakarų pirkliai,o kartu su jais prekės,manieros papročiai. Išaugo miestai ypač Vilnius,Kaunas. Prasidėjo Lietuvos Europizavimas visose gyvenimo srityse. Krikščionybė sudarė sąlygas tautoms bendrauti. Pagaliau Europos šalys pripažino Lietuvą.