Kultūra

Dominuoja arabai. Kultūros atsiradimas susijęs su arabų kalifato atsiradimu. Kalifatas – didelė imperija. Jos pagrindas – Mahometo sukurta monoteistinė religija – islamas. Išplito nuo Vidpavolgio iki Madagaskaro salose. Nuo Afrikos pakrantės rytų. Mahometas (Muchamedas ibn Abd Alachas) – 570-632m. Islamo kūrėjas, pirmasis arabų teokratinės (teo-dievas, kratos-valdžia) valstybės organizatorius. Musulmonų pranašas, kilęs iš Kuraišitų. Buvo piemuo, pirklys. 40m. Mekoje pradėjo skelbti monoteistinę religiją, kurią jam apreiškė Alachas. Diduomenė priešinosi, todėl Mahometas 622m. birželio 16d. su grupe vienminčių persikėlė į Jasribą (Mediną), suorganizavo musulmonų bendruomenę, suformavo jų etinę ir teisinę religiją. Religiją diegė jėga arba gundymu. Pakėlė vietines gentis džihadui, nugalėjo priešus ir 630m. pergalingai grįžo į Meką, ją paskelbė sostine, religijos centru. Persikėlimas iš Mekos į Mediną – musulmonų eros pradžia. Religijos principai surašyti Korane. Kalifatas pirmą kartą po Makedoniečio sujungė helenistines viduramžių jūrų žemę su indų – Irano žemėmis ir tapo įv. Kultūrų tradicijos sąveikos pagrindu. 9 – 12a. kulminacija. Ši civilizacija ėmė lemti pasaul. kultūros lygmenį tiek materialiai, tiek moksliškai, dvasiškai.

Islamas – trečiasis “Abraomo religijų” tikėjimas.

Islamas kartu su krikščionybe ir judaizmu priklauso Abraomo religijų šeimai. Svarbiausias bruožas – monoteizmas. Dievas – gyvas, valingas, visažinis, visagalis  pasaulio kūrėjas. Unitarizmas musulmonų (viendievybė) lyginant su dviem kitomis pretenduoja į didesnį griežtumą, nuoseklumą. Islamas atmeta: Šv. Trejybę, Dievo įsikūnijimą (Kristų). Mano, kad tai pripažinus, nutoltų nuo tikros viendievystės. Musulmonai pripažįsta:pasaulio sukūrimą per 6d. žmogaus sukūrimą pagal Dievo paveikslą, Ievą ir Adomą, pirmąją nuodėmę, išvarymą iš Rojaus ir kt. Šv. įvykius, susijusius su ST. Nojus, Šv.Marija ir kt. – Šv. dalykai. Nepripažįsta: Kristaus nukryžiavimo, jo kančios buvimo. Korano nuomone, pirmiesiems protėviams Adomui ir Ievai Dievas nuodėmę atleido. Nepripažįsta jos paveldimumo, todėl nereikia aukų. Korane rašoma apie pasaulio pab., paskutinį teismą, rojų, pragarą. Niekada neformavo apokalipsinių jausmų, paskutinio teismo artėjimo. Mahomedo teigimu, tikinčiajam reikia ruoštis kitam gyvenimui taip, lyg turėtum mirti kitą dieną. O gyventi taip, lyg tu amžinas. Koranas aiškina jusline forma pragaro kančias, kartu aiškina ir rojaus džiaugsmus (ko nėra krikščionybėje). Islamas – apreiškimo religija. Pats Dievas apreiškė žmonėms savo esmę, valią, dovanodamas šv. raštą ir pranašus. t. Visi pranašai skelbia tą patį tikėjimą, keistis gali tik įstatymai, reguliuojantys tikinčiųjų teises. Taigi anot jo, visi pranašai buvo musulmonai. Islamas – viendievystė. Pagal Koraną Dievas pirmiausia sukūrė plunksną ir lentą rašymui. Knygose ir rietimuose Dievo mintys padiktuotos, todėl ir turiniu ir žodynu yra priklausoma nuo Dievo. Įkvėptumas. Prie to priklauso “Mahometo pasisakymai”. Koranas – amžinas Dievo žodžių įsikūnijimas (galime tapatinti su asmeniu Jėzumi).

Socialiniai, etniniai klasikinio islamo principai

Moralinės islamo teorijos labai giminingos judaizmo ir krikščionybės etikai. Palyginus su pagonybe, šis tikėjimas padarė didelę pažangą. Islamas pasiūlo lygybę tarp žmonių nepaisant rasės. Mahometas siūlė pakantą, nuolankumą. Iki tol dažnai buvo laidojami gyvi naujagimiai. Islamas leido  musulmonui turėti ne daugiau kaip 4 žmonas, apribojo neribotą poligamiją, pasunkėjo skyrybos. Iniciatyvą nutraukti skyrybas galėjo turėti ir moteris. Ši religija pagerino socialinę ir teisinę moters padėtį. Nebuvo kastratų, haremų. Alkoholinių gėrimų, azartinių lošimų draudimas sustiprino nuosaikumo jausmą. Islamas nepripažįsta celibato. Santuoka – pareiga. Kiekvienas musulmonas pragyvenimui turi užsidirbti pats. Tikima, kad po paskutinio teismo į rojų pirmieji įžengs vargšai. Musulmonas, kuris savo turtus užsidirbo sąžiningai, pelno dangaus malonę. Islamas skatina aktyvų gyvenimą. Musulmonai tiki, kad viskas yra nulemta dievo, kiekviena būtybė turi savo lemtį.

Teokratinis dievo valdžios idealas. Islamo pradininkas Mahometas – teokratinių pažiūrų dėl valdžios. Jis savyje sujungė ir valdovo, ir tikėjimo, ir kario pareigas. Valstybinė valdžia niekada nebuvo sudievinta. Tikraisiais Mahometo pavaduotojais buvo 4 kalifai, kiti – paprasti karaliai. Kalifo simbolis – Bagdado Kalifatas  Įdomūs Kaledų valgiai

Sufizmas

Sufizmas – tai senovinis išminties, romumo mokymas, davęs pradžią daugeliui filosofinio pobūdžio kultų.

Sufijus –  tai žmogus,tikintis galimybe betarpiškai suartėti su Aukščiausiuoju ir pašvenčiantis savo gyvenimą šiam suartėjimui pasiekti. Gyvenimas, pašvęstas kokiam nors tikslui dažniausiai vadinamas Keliu ir sufijai dažnai save vadina Kelio žmonėmis. t.y.kelio,kuris veda link absoliučios tiesos, link Dievo.

Sufizmo platintojai pradžioje buvo dervišai – atsiskyrėliai, klaidžioję po neaprėpiamas platybes. Jie bandė nurodyti žmonėms tiesioginį kelią link dievo, kuriame nedalyvautų jokie tarpininkai t.y. šventikai. Dervišai buvo persekiojami.

Tam tikra islamo pažiūrų sistema. Atsirado 7 a. Iš pradžių asketizmo forma.

8 a. virto dievo pažinimu.

Tikrasis Islamas atmetė sufizmo tendencijas, bet pripažįsta tas, kurios reikalauja laikytis islamiško įstatymo ir t.t. Tikrasis Islamas siekė tik psichologinio susiliejimo su Dievu.

Islamas neturėjo bažnyčios. Jų pagrindinė šventovė Kaaba. Šventoji Islamo knyga – Koranas. Jame nurodytos pagrindinės musulmonų 5 priedermės. Klasikinis Islamas – nepaprastai pakantus.

Jų poetinė tradicija viena stipriausių pasaulyje. Pagr. tema – melė gamtai. Gamta – gimti – gimda, daug rašoma apie gimimą (ir dievų). Dievai nekuria, tik gimdo. Kai mitologija išsenka, poezijos centre – vyro ir moters meilė. Aprašomi gamtos ciklai, apdainuojami ritualai. Poezijos kilmė ritualinė. Poetas – orakulas, dievo minčių teikėjas. Poezijos pirminis tekstas gali būti tik garsinis ir tik po to surašoma tekste. Dėl to, daugiausia atsirado poezijos iš visų Vakarų kultūrų. Prozos kūriniai – trumpi, be siužeto, autoriai negali rašyti juodraščių – tradicija. Jokio kūrinio redagavimo nepripažįsta.

Sintoizmas ir protėvių kultas

“Sinto” – dievų kelias. Susiformavo VIIIa. Prigimtis panaši į tai kas vyko Kinijoje. Ištakos – protėvių ir gamtos dievų kultas. Kiekviena giminė turėjo savo dievuką. Išpažinėjais gali būti tik patys japonai, nes tik jie turi dievukus. Mitologija – pasakojimai apie gyvybių (dievybių) atsiradimą. Nerašoma apie konfliktus tarp dievų. Šeimos protėviai – dievybių ainiai. Kiekvienas žmogus turintis ainių virsta dievybe. Jam aukojama nepriklausomai nuo nuopelnų. Visa praeitis, nepaisant jos turinio, yra gerbiama, pagrindas. Laikų perimamumo garantas. Nebuvo revoliucijų. “Jei būtų revoliucija, nutrūktų tradicija”. Imperatorius – autoritetas, vyr. sintoizmo  dvasininkas. Bet didžiulės valdžios neturėjo. 19a. suprato, kad negali kariauti su Vakarais, atkūrė imperiją. Dinastija egzistuoja 1500m. Turi lanšaftų dievus: kalno, upės, giraitės, tvenkinio. Iki šiol kiekviena vietovė tebeturi savo užtarėją, kuris kartu ir protėvio dievas. Dievai sėslūs, turi tik vietinę reikšmę. Po 1945m. viešai paskelbta, kad imperatorius yra ne Dievas.

Pagrindinės Europos kultūros fenomeno teorijos

1)vienalinijine- visa žmonija, kur ji bebūtų vystosi ta pačia kryptimi, linija. Horganas, Teiloras, Marksas ir Froidas visi žmonės išgyvena tris kultūros raidos etapus: *pirmykštė-akmens amž.*barbarybė- prasideda nuo žemdirbystės*civilizacija-rašto atsiradimas arba miesto statybos (civilizacijos lopšiai)

Marksas išskiria tokius kultūros etapus: pirmykštė bendruomenė, vergovinė, feodalinė, kapitalizmo, komunistinė.

Froidas pasąmonės teoretikas. Kultūra – sublimacijos rezultatas, įvairių institutų ir žmogiškosios veiklos pasiekimų visuma. Kultūra turi du tikslus: 1. apginti žmogų nuo jam priešiškos gamtos, 2.reguliuoti tarpusavio santykius. Kultūros etapai: 1 primatai, 2 beždžionės, 3 priminidai-žmonės.

Beždžionės panaudojo dirbtinį įrankį, žmogus-tai tobulina ir ima dirbti – kultūros pradžia. darbui reikalingi partneriai, (šeimos nariai) –  kultūros mažai. Aukštesnis laipsnis- kai atsiranda tabu, neužmiršk, taip atsirado kultūra.

2)kultūrinio reliatyvumo teorija

3)daugialinijinė kultūros teorija.

Prasidėjo prieš 40000 metų. Skiriama 12 periodų:

• 1. Paleolitas. Tęsėsi 300 metų. Paminklų rasta nedaug, visiškai neaišku kas tuomet gyveno Japonijoje.

• 2. neolitas (Dziumonų). Tęsėsi 13 metų. Dziumo – dėl virvelinės keramikos radinių. Gyveno apie 1 mln. gyventojų, daugiausia šiaurėje.

• 3. bronzos, geležies ( Jajoji). Žmonės atsikeldavo į žemyną iš Korėjos pusiasalio. Kalbėjo altajų kalba, mokėjo virti ryžius, apdoroti šilką. Susimaišė su vietiniais. Susidarė proto Japonai. Jų buvo nedaug, todėl nekilo karinių konfliktų. Mokėjo apdoroti metalą. Gyveno apie 3 mln. gyventojų.

• 4. pilkapių laikotarpis. Atsirado socialinė nelygybė. Jau kariaujama, valstybę pavadina Jamato.

• 5. valdovų valdymo laikotarpis. 552-646 valdo Asuko Jamato. Galutinai susiformuoja valstybė, ima plisti budizmas.

• 6. Ankstyvasis Naras 646-710. Baigė formuotis vieningumas. Iš Kinijos pasiskolinamas raštas, atsirado valdininkija, pirmieji įsakymų rinkiniai, žemė suvalstybinama.

• 7. Naro periodas po 710-794. šalis pavadinama Nichono – ten, kur teka saulė. Tobulinamas biurokratijos aparatas, pirmieji raštijos paminklai, susilpnėja budizmas, įsigali sintoizmas.

• 8. Hajano periodas 794 – 1185. Hajanas (pasaulio ir ramybės miestas). Kioto miestas –  nauja sostinė. Iki 1860 metų imperatoriaus rezidencija. Susilpnėja valstybinė valdžia, valstybė praranda žemės monopoliją, sukuriama aukšta aristokratų kultūra. Atsiranda skiemeninė abėcėlė.

• 9. Kamarura 1185-1333 – karinio valdytojo rezidencija. Įsiviešpatauja samurajai, susilpnėja gimininė aristokratija. Samurajus – vyriausias sintoizmo žynys.13 a. 2 kartus Japoniją mėgina užkariauti mongolai, jie ėmė žadinti japonų tautinę savimonę. Išplinta Dzinbudizmas.

• 10. Huromaki 1392-1568 – siaubūnų štabas. Siaubūnai – kariuomenės vadai. Dabar tai Kioto miesto rajonas. Ypač auga miestai. 16 šimtmety Japoniją pasiekia pirmieji Europos misionieriai.

• 11. Edo 1603-1867 miestas, kur įsikūręs Tokutajos siaubūnatas.  Dabartinis Tokijas. Suvienijama šalis. Išvaromi Europiečiai, uždraudžiama krikščionybė. Neokonfucionizmas – galutinai susiformavo Japonų mentalitetas.

• 12. Heidzi (šviesusis valdymas) 1868-1911. Prasideda karinis spaudimas. Japonija imasi reformų, kuria industrinę valstybę, ginkluoja armiją. Restauruojama imperatorių valdžia, ypač sparčiai rutuliojasi pramonė.

Superkame japoniškus automobilius

Japonijos gyvenamoji terpė

• Japonijos salynas ekologiškai labai įvairus. Tai vienas pagrindinių veiksnių, suformavęs kultūrą, mentalitetą. Svarbiausias bruožas – atskirumas nuo žemyno. Nepakito flora ir fauna. Japonijoje yra apie 4000 salų, iš kurių didžiausios – Honsiu, Hokaido, Kiusiu, Sikoku. 70% reljefo sudaro kalnai. Kiekviename rajone trys skirtingų gamtinių sąlygų zonos – jūra, lygumos, kalnai. Vertėsi žvejyba, žemdirbyste, medžiokle, rankiojimu.

Įvairovė ir vieningumas. Indijos kultūra yra labai įdomi ir įvairi.Indija, tai šalis, kurioje susiduria 2 skirtingos kalbų grupės: indoeuropiečiai ir dravidai, žodžiai yra visiškai skirtingi. Sanskritas yra mūsų protėvių kalba, nes žodžiai yra labai panašūs.

Šioje šalyje yra daug religinių, socialinių, socialinės stratifikacijos ( kastų ) skirtumų. Religija – induizmas, suskilęs į daug atšakų. Pats bendriausias dalykas, leidžiantis kalbėti apie vienetą – daina, šokis, pasaulio vaizdiniai, skulptūra, dailė, religiniai mitai ir su tuo susiję ritualai.

Indija – įvairių kultūrų samplaika.

Pagrindinės Indijos religijos: induizmas, islamas, krikščionybė, sikhizmas, džainizmas, budizmas, zaroastrizmas. Galima sakyti, kad Indija yra įvairovė esanti kartu.

Civilizacijos ištakos. Š – patys aukščiausi kalnai – Himalajai. P – Indijos vandenynas. Iš Š einant į P – dvi didelės upės – Indo ir Gango. Abi upės laikomos šventomis ( jos turi įtakos civilizacijos atsiradimui ). Čia visada gyvendavo daug etninių grupių, nes Indo – Gango slėnis yra derlingas. Daugiau nei  prieš 5000 m. atsirado pirmoji civilizacija charapai. Ši civilizacija buvo Egipto ir Mesopotamijos buvusios civilizacijos amžininkė.

Nepaprastai dosni gamta nulėmė Senovės Indų civilizacijos raidą.

Indijos arijų kultūra: kastų sistema, tikėjimai, administracija, pakantumas ir tolerancija, islamizacijos pradžia

Apie 1500 m. pr. kr. indo slėnį užplūdo arijų gentys. Arijai – indoeuropiečiai. Arijai atkeliavo iš Š ir plito visame Gango slėnyje. Jie buvo klajokliai ir labai skyrėsi nuo vietos gyventojų . Jų gimtoji kalba vadinama sanskritu. Indoarijai garbino įvairias gamtos jėgas, joms aukojo aukas. Dievai – Indra, Candra, Larūna, Savitar. Jie sutampa su Persijos dievų vardais, nes Persų ir Arijų Dievų kilmė yra ta pati. Arijai tikėjo pomirtiniu gyvenimu. pamažu jie tapo sėslūs ir susimaišė su vietos gyventojais.

Jau tuo metu formavosi kastos, kurios neišnyko iki šiol. Jų kūrėju laikomas indų dievas Brachma. Yra 3 pagrindinės grupės: * Nugalėtieji ( varnai )- žemiausieji * Arijai – aukščiausioji varna.

Ypatingas yra žynių luomas ( brahmanai ). Yra karių, amatininkų varnos (kastos). Kariai – kšatrijų kasta. Amatininkai – vaišijų kasta. Žemiausioji tarnų kasta – šudrai. Dar yra neliečiamieji – jie priskiriami šudroms, bet laikoma atskira grupe, žemiau už šudras. Viduramžiais neliečiamieji buvo vergai ir nešvarių profesijų žmonės. Naujaisiais amžiais – juodadarbiai, odininkai, mėšlo kaupėjai.

Bendravimą su neliečiamaisiais laikė susitepimu, su jais bendrauti draudė kitoms kastoms, nors rasinė diskriminacija draudžiama.

Pagrindinę vietą užėmė žemdirbiai. Iš to atsirado sociokultūrinis modelis. Vienintelis visuomenės pagrindas – kastos.Visuomenė susideda iš endogaminių grupių – paprotys tuoktis tik su tos pačios visuomeninės grupės atstovais.Kiekviena kasta turi elgesio taisykles – viduje ir tarp kastų.

Kastos – socialinės stratifikacijos forma.

4 a. pr. Kr. Indijos gyvenimas tampa įvairus. Budizmas ir džainizmas yra nukreiptas prieš kastas. Budizmas tapo valstybine religija.

Pasitraukus Makedoniečiui ėmė valdyti Maurijas. Prasideda didžiausi kultūros ir civilizacijos klestėjimo laikai. Didelė rūmų prabanga, pramogos, šventės. Buvo puikiai organizuotos valstybinės įstaigos.Miestietis buvo laikomas žmogaus idealu.

Budizmą valstybine religija pavertė karaliaus Ašoko valdymas. Įstatymiškai įtvirtino visų gyvų būtybių šventumą. Visi gyvūnai – šventi. Išplito vegetarystė, karvų garbinimas.

Indijoje buvo nepaprastai aukšto laipsnio tolerancija – kitų tikėjimų pakantumas.

Šalia budizmo egzistavo senieji tikėjimai. Kastų sistema niekada nenyko.

8 a. pradėjo pulti musulmonai. Atėjo islamas ne tik kaip tikėjimas, bet ir kaip politinė jėga. Tiurkai asimiliavo vietinę kultūrą.

12 a. atėjo afganai (artimi Indijos kultūrai). Jiems Indija tapo namais.

Indijoje kilo musulmonų kultūros centrai. Induanizuoti musulmonai tuokėsi su induistais.   krutu didinimas kainos