Piršlybos – svarbus momentas žmogaus gyvenime. Jaunystėje apie jas galvojama, joms ruošiamasi, o vėliau -grįžtama į jas prisiminimais. Gal todėl apie piršlybas ir dainų nemažai sudėta. Pačių piršlybų metu bemaž nedainuojama. Nėra kam ir kada. Prie vaišių stalo susirenka patys artimiausieji. Ir šneka būna kita: apie kraitį, dalį, gyvulius, apie būsimas vestuves. Piršlybų dainos dainuojamos įvairių jaunimo suėjimų (vakarėlių, gegužinių, talkų) metu.
Piršlybų dainos apdainuoja jaunystę ir to vieno vienintelio laukimą:
Gelsvų kasų išpintojo, Vainikėlio nurimtojo, Kasnykėlių mastytojo, Aukso žiedo mainytojo.
Kiekvienai mergelei sunku skirtis su savo jaunystės dienomis, ir dar labiau ją baimina ateities nežinia.
Tinkamą marčią į namus gauti stengdavosi visų pirma tėvai. Per gimines ir pažįstamus apsiklausdavo, kuriai nuotakai tėvai skiria didesnę dalį, koks jų ūkis, ar mergina darbšti. Suradus tinkamą nuotaką, siunčiama atklausų. Atsiklausti vykdavo kas nors iš jaunojo giminių arba pažįstamų. Girdėtas buvo senas paprotys, kad atsiklausti turėdavęs ateiti pėsčias ir atsinešti lazdą.
Atėjęs atsiklausti, pirmiausia pagirdavo mergelę, tėvų ūkį, o vėliau pradėdavo pasakoti apie peršamą bernelį, jo turtus ir skiriamą dalį, apie jo darbštumą ir kitas teigiamas savybes. Jeigu tėvai pažinodavo berną ir nenorėdavo leisti dukters, tada sakydavo, kad jų duktė dar per jauna, kad nespėjo susikrauti kraičio, ir pan.
Pasiuntinio ir tėvų dialogas galėjo būti ir toks:
– Tegu būna pagarbintas!
– Per amžų amžus! Akšyte arcau prie stalo. Prisėskit va ca an suolo. Dovanokit, kad ca šandė pas mus netvarka, ale va gaspadorus usiėmė visokius darbus pircoj.
– Nu tai kad lauki da šalta, o iš po žiemos ir grėbliai sulūžo. Mergiotės prašė, kad pataisytau, sako, apsigraboc raikia apė kampus.
– Tai ar daug jūs jų turit? Girdėjau, kad visos grąžos ir necinginės, kad moka apseic ir su sanu, ir su mažu.
– Kų necinginės, tai necinginės. Ne cik motkai pircoj padeda, ale ir man. Kų aš darytau vienas. Vaikėzas da jaunas, da nei piemuoj, nei pusbernis. Geros mano mergiotės, negaliu sakyc.
– Iš žmonių girdėjau, kad jau ir žanyc čėsas. Atėjo andai mano Susiedas Petras. Gal pažįstat? Tų Tamošų, kur tokį gerų aržilų turi?
– Kapgi nežinosi. Taigi in bažnyčų kap važuoja, tai kap viesulas, visi turi iš kelio traukeis.
– Tai va, kap tėvų pažįstat, tai gal ir sūnų žinot?
– Girdėjom. Ale lyg kas sakė, kad ruošėsi žanycis.
– Buvo nuvažavis pas mergų, kapgi, ale nesutarė. Tėvai nenorėjo laisc, sakė, kad da per jauna, kad šarvo per mažai.
– Mūs mergom ir da nesiskubina. Galėtų da prie motkai pabūc. Da biskį prisiaustų. Pernai linai gerai užaugo, tai ir dabar viena sėdzi stovuosa.
– O kap, jeigu laistut in marcas, tai cik vyrasnį?
– Cik vyrasnį. Jaunesnė da ne merga, iš po kaso da neišlindo.
– Tai kap, ar mano Susiedas galėtų atvažuoc katrųdzien?
– Kap, motka, ar sutarsim piršlius?
– Tegu atvažuoja, pažūrėsim. Tai gerai, šitų subatų ir atvažuos.
Jaunųjų ir jų tėvų savybėms tiek reikšmės buvo teikiama todėl, kad šeimos būdavo sudaromos ne vienai dienai, bet, pasak dainos,
Visam tavo amželiui, Kolei gyva gairelė.
Kartais turtingas ir gražus vaikinas sunkiai rasdavo sau žmoną, jeigu jo šeimoje blogai sugyvendavo tėvai ar vyresniųjų brolių ir seserų šeimos, jeigu jie nesutardavo su kaimynais, būdavo apsileidę ar girtuokliaudavo. Kokios įtakos turėjo aplinkos nuomonė, pasakoja viena informante:
Labai man patiko gretimo kaimo vaikinas. Nors buvo gražus ir turtingas, bet žinojau, kad negaliu už jo tekėti. Išgirdau, kad jo sesuo negyvena su savo vyru. Tokioje šeimoje negali būti gerai, jeigu įvyksta tokie dalykai. Vengiau to vaikino, nors jis turėjo ketvertą arklių ir gerą ūkį.
Kuriant naują šeimą šiek tiek įtakos turėjo ir amžius. Merginos dažniausiai tekėdavo sulaukusios 19-25-erių metų. Jaunesnės merginos ištekėdavo tada, jei turėdavo didesnius kraičius ir daugiau dalies. Mergina apie 30 m. jau buvo laikoma senmerge. Jai dažniausiai tekdavo tekėti už našlio. Vyras senberniu buvo laikomas 35-erių-40 metų. Paprastai vyrai už moteris būdavo kelerius metus vyresni. Jeigu pasitaikydavo atvirkščiai, tai vyrai eidavo užkuriomis arba į žentus. Tokiais atvejais daugiausia lėmė materialinė pusė.
Darniai šeimai sukurti labai reikalingas išmanančiųjų patarimas, kaip reikia eiti sunkiu gyvenimo ir abipusio supratimo keliu. Jaunieji turėtų derintis ne tik turtine lygybe, bet ir dvasinėmis savybėmis. Galima rasti užuominų, kad ir piršliu galėjo būti ne bet koks žmogus. Geras piršlys tai ne tik tas, kuris pasižymėdavo gera iškalba, bet visų pirma
tas, kurio supirštos poros gerai sugyvendavo. Toks piršlys garsėdavo per kelias parapijas. Tikroji piršlybų esmė buvo ne vien medžiaginėmis vertybėmis pagrįstas sandėris, bet visapusiškai tinkamos bendram gyvenimui poros parinkimas. Ilgainiui piršliai pradėjo domėtis daugiau materialine puse. Kartais piršlys, susitaręs su jaunikiu, pats ieškodavo tinkamos merginos. Dažniausiai piršliu būdavo kažkas iš giminės ar tinkamas kaimynas. Tai turėjo būti vyresnis žmogus, jau vedęs, turintis kaime gerą vardą ir visų gerbiamas. Geriausia, kad tai būtų iškalbus, pažįstantis juokus ir gebantis rimtai pakalbėti apie ūkio reikalus. Taikydavosi, kad piršliai neapsiimdavę piršliauti, jeigu įsitikindavę, kad jaunikis neturėjęs gero vardo arba žinoję kliūčių, dėl kurių dvi šeimos nepajėgsią susitarti.
Būdavo ir taip, kad jaunieji vienas kitą gerai pažinodavo, o kartais jau ir susitarę būdavo. Tokiu atveju piršliai važiuodavo neatsiklausę. Jaunojo tėvai nesiųsdavo atklausų ir tada, kai ūkis būdavo prastas arba šeimininkas prasigėręs, o marčią norėjo gauti turtingą.
Piršliai važiuodavo antradieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais. Daugiausia jų būdavo rudenį – iki advento ir žiemą – nuo Trijų Karalių iki Užgavėnių.
Jeigu piršlių buvo laukiama, moterys stengėsi gražiau aptvarkyti trobą, užtiesti naujesnę lovatiesę ar pakabinti švaresnį rankšluostį, pačios pasipuošdavo šventiniais drabužiais. Merginos žiūrėdavo, kad kiemas būtų nušluotas ir darželis išravėtas. Jeigu piršlybos ir nebūtų sėkmingos, tai gandai apie namų tvarką ir merginų darbštumą galėjo pasiekti kelintą parapiją.
Piršliauti važiuodavo jaunikis su piršliu, dažniausiai piršlio arkliu. Arkliui prie pakinktų būdavo pririšamas
skambalas, kad, važiuojant per kaimą, visi girdėtų. Piršliai stengdavosi važiuoti kuo smagiau. Atvažiavę į vietą, arklį pašerdavo atsivežtu pašaru, apklodavo gūnia ir eidavo į vidų. Atėję vaidindavo nepažįstamuosius ir antai Dusnyčioje pasisveikinę sakydavo taip:
Pablūdzinom bevažuodami. Pamatėm, kad žiba, užvažavom kelio klausc. Arba: Važuojam kupčavodami. Girdėjom, kad turit parduoc gerų telyčukį.
Jeigu tėvai atsakydavo teigiamai, tada piršlys statydavo butelį degtinės. Pasakojama, kad seniau jis būdavo papuoštas rūtomis. Mergina, pamačiusi piršlius, išeidavo į kitą pirkios galą pasipuošti ir ateidavo tik pašaukus motinai. Jos liepiama, ji ir rūtas nuimdavo nuo butelio.
Nuėmus rūtas, piršlys atkimšdavo butelį, o motina atnešdavo stikliuką ir užkandžio: dešrų, kumpio, sūrio, sviesto, iškepdavo kiaušinienės. Pirmą stikliuką imdavo piršlys, užgerdamas jaunosios tėvą. Toliau užgerdavo motiną, jaunąją ir jaunikį. Vaišių metu piršlys pagirdavo berno “dvarus”, jo eiklius iirgus, vėliau pasakodavo apie jo darbštumą, sumanumą Tėvai, mandagiai išklausę, atsakydavo ta pačia kalba, kad jų kiemas irgi neprastas, žirgai eiklūs, o dukra besanti “kaime geriausia rugių pjovėja”. Piršlys toms kalboms pritardamas patvirtindavo, kad apie jų dukrelę girdėjęs daug gerų žodžių, ir jos sužavėtas prašo tėvą leisti savo dukrelę už šito jauno bernelio į jo “aukštus dvarus”. Tėvai dar paabejoja, ar jų dukrelei nebūsią “dvarai per aukšti”, ar turėsianti tokius eiklius žirgus dvaran nuvažiuoti.
Mergvakaris Facebook’e